Taip, šis verslininkas savo gyvenime matė visko: bankrotų, praradimų, staigių kilimų aukštyn ir netikėtų nuosmukių žemyn. Algimantas Jablonskas į verslų, kuriais užsiėmė, sąrašą galėtų įrašyti daug ką – pradedant silkėmis ir zefyrais, baigiant prašmatniausiais restoranais ir bankais. Vis dėlto šiandien Algimantas jaučiasi atradęs tikrąją savo sritį – šokoladą. Ir išmokęs daug verslo pamokų.

Pastaruoju metu vis plečiatės – štai ir šių metų vasarį atidarėte naują „A&J“ šokoladinę gražiausioje Vilniaus senamiesčio gatvėje, ir dar geriausioje jos dalyje. O kaipgi krizė?

Na, mes tiesiog parduodame produktą nuo depresijos – šokoladą, taigi mums lengviau (šypsosi). Bet kalbant rimtai tik esant krizei įmanoma plėstis – ankstesniais laikais tokių gerų patalpų paprasčiausiai negaučiau. Mažiau kaip prieš porą metų įsikūrėme Kaune, Rotušės aikštėje – ten taip pat nuostabios patalpos. Atsimenu, kai pradėjau šokolado verslą ieškojau tokiose vietose patalpų – tada jos kainavo nerealiai brangiai. Net susapnuoti negalėjai, kad galėtum sau tai leisti.

O dabar išdrįsti rizikuoti, eini į banką, klaupiesi ant kelių, prašai paskolų – o tuomet jau bandai jas grąžinti.

Gal bankai paskolas jau lengviau dalija?

Bankai paskolas vis dar duoda sunkiai. Jei seniau, pavyzdžiui, tiekimui prireikdavo naujo automobilio, tai paskambindavau telefonu, faksu nusiųsdavau popierius ir jau kitą dieną mašiną turėdavau. O dabar, kol gavau patalpas Pilies gatvėje, nepaprastai ilgai vyko įvairiausios derybos. Natūralu – bankai bijo rizikuoti.

O jūs nebijote?

Į šį klausimą atsakyčiau taip: kodėl protingi žmonės nedaro verslo? Todėl, kad protingas žmogus visada sugalvos racionalią priežastį, kodėl jam gali nepasisekti konkretus biznis arba būti neįgyvendinama kokia nors idėja. O jeigu nepasiseks, tai kam pradėti? Todėl verslo imasi žmonės, turintys sveiko avantiūrizmo. Bet sveiko – su nesveiku irgi ilgai nevažiuosi. Vis dėlto visą laiką reikia skaičiuoti, skaičiuoti ir skaičiuoti.

Tai paskaičiuokime – kiek jūs šiuo metu iš viso turite šokolado namų? Berods išsiplėtėte ir į kitas šalis?

Dabar turime keturis savo šokolado restoranus: tris Vilniuje ir vieną Trakuose – tai pats seniausias, ten vyksta ir visa gamyba. Toliau: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Mažeikiuose, Druskininkuose, Londone, dabar jau ir Norvegijoje – franšizės pagrindais. Geriau ar blogiau tos franšizės? Aš mėgstu tokią metaforą vartoti – verslas yra kaip labirintas. Pradėjęs juo eiti, niekada nežinai, kaip iš taško A pateksi į tašką B. Nes visur – įvairiausios kliūtys, daug nežinomųjų. Kol išmoksti, perkandi konkrečią specifiką, praeina nemažai laiko, prarandi daug pinigų, energijos – ir vis tiek ne visada teisingai pasielgi.

Kiek „A&J“ šokolado verslas jau egzistuoja? Ir ar tiesa, kad viskas prasidėjo nuo filmo „Šokoladas“?

Dirbame aštuonerius metus. Ir tikrai viskas prasidėjo nuo to, kad pamačiau nuostabų Joanne Harris romano „Šokoladas“ ekranizaciją – ji mane sužavėjo. Kitą dieną lyg tyčia išvažiavau į Belgiją – bet ne šokolado ieškoti, o pakviestas firmos pasidairyti idėjų konditerijai. Ir atsitiko taip, kad neplanuotai patekau į didžiausią šokolado fabriką, išvydau visą gamybos procesą, net receptų laboratorijoje pabandžiau paruošti kažkokį savo gan neprastą įdarą. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad po tos kelionės jau nebemačiau nieko – nei tortų, nei kitų idėjų, vien tik šokoladą. Jis mane užvaldė. Taip žengiau žingsnį į šokolado pasaulį.

Apskritai aš labai tikiu likimu. Kartais net manau, kad žmogaus galimybės – vos keli procentai, o visus likusius klausimus sprendžia kažkas viršuje.

O galbūt širdies gilumoje buvote šokolado meistras? Arba gal turite verslininko gyslelę – turiu omeny visas kitas jūsų patirtis.

Galbūt tiesiog turiu per daug drąsos. Aš nebijau suklysti. Ir tikrai gyvenime esu daug klydęs, daug nudegęs, patyręs ir bankrotų, ir nesėkmių, ir nuostolių. Daugelis dar atsimena restoraną „Kuba“ Vilniaus centre – jam nuostabų interjerą sukūrė A. Kaušpėdienė. Bet šis verslas baigėsi tuo, kad kasininkai nusipirko BMV‘us, mersedesus, direktoriai pasistatė namus – juk visi nori gražiai gyventi. O man teko pasiduoti.

Nejaugi neįmanoma darbuotojų sukontroliuoti?

Visuomeninis maitinimas – pats žiauriausias verslas primityviąja vagysčių prasme. Žmogus yra žmogus – jei savininkas nestovi šalia, jis susigundo. Aš stovėti šalia neturėjau laiko, nes kas pusę metų atidarinėjau naują tašką. Gal ir per greitai plėčiausi, bet kas gali pasakyti, kada plėstis, o kada ne? Arba tu turi tokią galimybę, arba ne. Tada aš turėjau ir bandžiau ją išnaudoti, kontrolę palikdamas kitiems žmonėms. Net atsimenu vieną anekdotinę situaciją: važiuoju taksi, pradedame su taksistu kažkokią temą, o jis man sako: „Mano draugas dirba „Kuboje“ – oi, kaip jie ten gyvena!“ Klausiausi tada išsižiojęs, bet malonu, aišku, nebuvo.

Ar po viso to tikite žmonėmis?

Jei jais netikėčiau, būtų labai sunku. Tada apimtų paranoja ir gyvenčiau tikrai neramų gyvenimą. Pasitikėjimas yra būtinas. Bet visuomeniniame maitinime vis tiek sunku. Dėl to dabar daug kur turiu franšizes, o ne pats viską kontroliuoju.

Tai kokia toji sėkmingo verslo formulė? Juk jau daug ką patikrinote savo rankomis, veikla ir pinigais?

Žinote, turbūt aš ligi šiol tos formulės neturiu. Pirmiausia turbūt savo idėja reikia patikėti pačiam. Tiesa, kol patiki, paprastai pridarai krūvą klaidų. Pasikartosiu, bet man tai atrodo svarbu: galiausiai vis tiek turi pajusti, ar tau sekasi, ar ne. Jei tavo kelyje vienos kliūtys – neik, palik tą kelią. Dažnai atrodo, na, kaip aš čia paliksiu, gaila, investuoti pinigai... Bet palikti reikia, nes vėliau bus dar sunkiau. O kai sekasi, tai dažniausiai ateina ir reikalingi žmonės, ir pinigai, ir patalpos atsiranda.

O uždirbtas pinigų kiekis svarbu?

Svarbu, bet ne taip labai. Pinigai verslininkui – tarsi žetonai žaidime. Svarbiausia – veiksmas ir idėja. Jei tavo idėja teisinga, o žetonų krūvelė didėja, vadinasi, jau turi pagrindo džiaugtis, vadinasi, viskas klostosi gerai.

O apskritai žmogui nereikia labai daug pinigų. Atsimenu save trisdešimties metų, kai turėjau tikrai daug pinigų – tai buvo tas nerealus prekyba žuvimi laikotarpis, kai mėnesio apyvarta siekė apie aštuonis milijonus dolerių – šiandien man pačiam sunku tuo patikėti. Banke gulėjo krūvos pinigų, o aš ėjau, atsimenu, Laisvės alėja ir... nieko nebenorėjau. Baisus jausmas ir net kažkiek pavojingas. Taip, labai gera nusipirkti naujutėlę mašiną, nuostabu pirmą kartą išvažiuoti paslidinėti į kalnus ir taip toliau... O kas po to? Aštuonis kartus per dieną nevalgysi, penkis kartus daugiau rūbų nesunešiosi... Kol pats to nepereini, turbūt sunku suprasti.

Pinigų kiekis laimę didina tik iki tam tikro jų kiekio. Tik tiek. Aš, pavyzdžiui, šiandien laimingas jaučiuosi ne tada, kai kuo daugiau uždirbu, bet tada, kai atrandu fantastinį tortą, žaidžiu tenisą arba bendrauju su savo vaikais. Aš jaučiuosi laimingas, nes žinau, kur einu.