Kompromisiniai koalicijos partnerių konservatorių ir liberalų susitarimai dėl kitų metų biudžeto šalies politologams neatrodo nuoširdūs, o tik būdas kaip nors, „iš bėdos“ išgyventi iki ateinančių rinkimų.

„Toks susitarimas rodo valdančiųjų partijų norą išlikti pozicijoje, valdžioje“, – tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas Ramūnas Vilpišauskas, pridūręs, kad abiejų pusių – tiek konservatorių, tiek liberalų – padarytos nuolaidas galima vadinti ir nenoru „atsidurti žiemą basiems ant ledo“.

Vertindamas priimtus sprendimus ir ankstesnius koalicijos partnerių pareiškimus, R. Vilpišauskas teigė, kad vadinamosios principinės pozicijos „buvo ne rimti siūlymai, o tik viešųjų ryšių akcijos
“. Analogišką nuomonę išvakarėse buvo išsakiusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Tokie koalicijos veiksmai iš esmės sugrąžina į pradinę, prieš derybas dėl biudžeto subalansavimo buvusią, situaciją“, – tvirtino R. Vilpišauskas.

„Tai noras išbūti valdžioje iki galo, – teigė M. Romerio universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, su ironija pridūręs, kad „būtų galima kalbėti ir vertinti tokį žingsnį kaip atsakingą politikų veiksmą“.

Vertindamas liberalų „maištą“, jis teigė, kad liberalioms jėgoms trauktis iš koalicijos nebuvo naudinga. „Jei būtų mąstoma apie pasitraukimą iš koalicijos ar net išankstinius rinkimus, tai liberalai vargu ar būtų sau užsidirbę politinį pliusą, – svarstė A. Kulakauskas. – Rinkėjams reikėjo pasiūlyti ir kažką pozityvaus, o liberalų pasitraukimas į opoziciją būtų negatyvi naujiena, kuria rinkėjų jie nebūtų patraukę, turint galvoje dar ir tai, kad ir šiaip jie visada balansuoja ant patekimo į Seimą ribos.“

Tokios baigties – kompromiso – tikėjosi ir politologas Lauras Bielinis. „Buvo skaičiuojami ir politiniai, ir ekonominiai pasekmių aspektai, – mano L. Bielinis. – Manau, kad liberalai skaičiavo ir pasitraukimo galimybę, tačiau tikriausiai paskaičiavo, kad opozicijoje juos politiškai „uždengtų“ Socialdemokratų ir Darbo partijos.“

Pasak L. Bielinio, liberalai atsižvelgė ir į ekonomines tokio jų galimo žingsnio pasekmes. „Atsakomybė už peržiūrėtą investicinį klimatą, žlugus šiai vyriausybei, skolinimosi reitingų mažėjimą, būtų permestos liberalams, o tai privertė juos ieškoti kompromisų“, – mano L. Bielinis.

„Šis sprendimas priimtas tik „iš bėdos“, siekiant kaip nors išgyventi iki rinkimų, – prie vieningos, nors ir nederintos politologų nuomonės prisijungė ir Algis Krupavičius. – Ilgalaikei politinei perspektyvai geriausia išeitis būtų buvusi pirmalaikiai rinkimai, tačiau krizė sutrukdė šia galimybe pasinaudoti.“