Varnikų kaimas yra išsibarstęs aplink to paties pavadinimo piliakalnį. Visa tai šalia didingo Galvės ežero Trakų pašonėje. Kukli ir tvarkinga Misevičių sodyba gražiai dera valstybės saugomoje teritorijoje.

Prie Marijano dirbtuvėlės į rietuvę sukrauti ąžuolo rąstai. Jie laukia savo eilės, kuomet virs išlakiais stogastulpiais ar kitokiais gražiais, meistro kalto paliestais dirbiniais. Ir tas drožlių ir pjuvenų kvapas dirbtuvėje be žodžių pasako, kad čia yra meistro kūrybinio darbo vieta.

Pagrįstai didžiuojamasi meistru

Marijanas Misevičius yra Trakų miškų urėdijos rekreacijos meistras – stalius. Jau ketvirtį amžiaus jis kukliai darbuojasi šiame bare. Urėdo pavaduotojas Dainius Taukis, kalbėdamas apie Marijaną neslėpė nuostabos dėl šio kuklaus ir darbštaus staliaus pareigingumo ir meilės savo darbui.

“Dar nesu sutikęs stropesnio ir taip pasišventusio savo profesijos žmogaus, - sakė urėdijos pareigūnas. Darbą mylėti reikia tik šitaip, kaip tai pavyksta Marijanui. Jo rankose darbas tirpte tirpsta”, - sakė urėdijos pareigūnas.

O Trakų miškų urėdijos vadovai ne be pagrindo didžiuojasi rekreacijos meistru. Tik Marijano Misevičiaus dėka prieš kelerius metus trakiškiai rekreacijos intensyvumo lygmenyje surengtame konkurse užėmė pirmą vietą Lietuvoje, o šįmet smulkiosios drožybos meistro titulas šįmet skirtas Marijanui Misevičiui už dalyvavimą Generalinės miškų urėdijos ir Druskininkų urėdijos surengtoje miškininkų kūrybos dienoje „Paslaptingas miško grožis“.

Darbo – į valias

O puošti ir gražinti Marijanui tikrai tenka nemažai. Urėdijos teritorijoje yra įrengti trys pažintiniai takai. Prie pat sostinės esančios saugomos teritorijos mielai lankomos vilniečių ir miesto svečių. Pasivaikščiojimai Varnikų biologinio – zoologinio draustinio, Strėvos bei Saidės pažintiniais takais teikia atvangą sielai ir kūnui. O visokie informatyvūs ir meniški akcentai tik palengvina pažinimą.

Darbo Marijanas turi į valias. Visoje urėdijos teritorijoje yra virš keturių dešimčių vietų, kur stovi meistro rankomis padarytų ir pastatytų akcentų. Jaukiai ir patogiai įrengtos poilsiavietės, atokvėpio vietos, informacijai stendai, miškų pavadinimai – visa tai Marijano „ūkis“.

“Tik dailiai ir tvirtai padaryti maža. Tenka kartas nuo karto apsukt ratą ir aplankyti visus savo dirbinius. Žiūrėk, jau kokią lentą nekantruolis miesčionis nuplėšė. Pakeičiu ją. Ir pamurmu. Nesuprantu tų miesto žmonių. Juk daroma jiems, kad būtų jauku ir malonu. Bet ne – reikia laužyti, šiukšlinti, niokoti”, - kalbėjo meistras Marijanas.
Galimybė išlaisvinti kūrybines galias

Meistras supranta dirbinio iš medžio trapumą. Nestovės stendas ar medinis užrašas šimtmečius, bet juk nėra gražiau, kuomet apsamanojęs medinukas lėtai savo galo laukia neniokotas. Juk tikrai nesunku sukurti naują dirbinį, tik svarbu,  kad jis nebūtų niekadėjų neniekinamas.

Tų reikalingų rekreacinių vietovių akcentų darymas Marijanui yra puiki galimybė išlaisvinti kūrybines galias. Jo nuomone pasitikima, nesikišama į darbą. Tai meistras ypatingai vertina, nes nevaržymas tik padeda atlikti darbą su meile.

Pasak Marjano, dideli dirbiniai padaromi nesunkiai. Kiek sudėtingiau yra su smulkesniais darbeliais. Meistro kaltui paklūsta mediniai medaliai, smulkios skulptūrėlės. Ir neieško drožėjas minkštos liepos ar ne tokio kieto klevo. Jam prie širdies ąžuolo ruošinukas. Tegul kieta, tegul nelengva drožti, tačiau galutinis rezultatas  būna malonus ne tik jį gavusiam.
Medžių medis

Apskritai ąžuolas Marijanui Misevičiui yra medžių medis. Tas  galiūno kresnumas dideliame miško masyve ar rymant vidury laukų glosto akį,  maloniai nuramina, o prisilietus prie rauplėtos žievės ir jaučiant po ja didelę gyvybę bei galią, gyvent pasidaro kiek kitaip. Įkvepia šis medis darbui ir gyvenimui.

Žilagalvis meistras nesiskundžia, kad jau nepatogu gyventi dėl skaudančių sąnarių. Radęs laiko, visada išsiruošia į miškus. Ne tik pastatytų dirbinių aplankyti. Vaikštinėjant po mišką, visada stengiasi susirasti kokį kerokšlį ar keistesnę šaką. Pagulės kiek tas medžio gabalas dirbtuvės kertėje, o atėjus tikram įkvėpimui, virs dailiu, akį maloniai glostančiu medinuku. Kaip toji ąžuolo šaką, ilgai laukusi savo eilės, kol nevirto gražiai drožinėta lazda. Gaila, kad ne kitiems ji skirta, o sau. Klubo sąnarys per garsiai girgždėti pradėjo...

Nelaukia artėjančios pensijos meistras Marijanas. Jis vis dažniau pasižiūri į gerai išdžiuvusių ąžuolų rąstų rietuvę. Joje guli tik jam matomi dailūs medžio dirbiniai. O pats storiausias rąstas bus supjaustytas plačiomis lentomis. Jose bus drožiami pano – istoriniai paveikslai. Tam jau „sunokta“, belieka tik pradėti. O motyvų, užaugus, gyvenant ir dirbant istorinės praeities pilnose Trakų vietovėse ilgai  ieškoti nereiks. Viskas po ranka ir senokai sugulę galvoje. Belieka tinkamai išsigaląst kaltus.

Vladas Kasperavičius
www.zurnalasmiskai.lt