2012 m. Gegužės 23 d., Trečiadienis,
Sausio 12 – 16 dienomis Trakų krašto VVG tarptautinio kultūrinio turizmo projekto dalyviai susitiko su žiemiškosios Suomijos dalies – Laplandijos atstovais. Tarptatutinio projekto metu užsimezgusi draugystė mūsų krašto žmonėms suteikė puikią galimybę ne tik pamatyti nuostabią Laplandijos gamtą, bet ir susipažinti su šio krašto kultūra, pasisemti naujų idėjų plėojant verslus bei vystant turizmą Trakų rajone.
Su projekto dalyviais pasisemti patirties kaip vystomas kulūrinis turizmas, bendradarbiaujant savivaldai, verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms, vyko ir savivaldybės atstovai: mero pavaduotoja Teresa Solovjova, administracijos direktorė Asta Kandratavičienė, bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Irena Karpičienė ir Trakų seniūnijos seniūnas Kęstutis Vilkauskas.
Nustebino ne tik gamta
Tik nusileidus Laplandijos oro uoste Kittila iškart buvo aišku, kad patekome ten, kur sniego žiemą tikrai niekada netrūksta. Apsnigti nameliai, keliai, medžiai – aplink balta, šalta ir labai gražu. Jau pakeliui į pirmąją nakvynės vietą – viešbutyje Yllashumina – mūsų keliautojai stebėjosi ne tik sniego gausa, bet ir įspūdingai atrodančiais apšviestais miškais. O po vakarienės projekto dalyvio Mikko Lipponen restorane Kirsi, kur buvome vaišinami elnienos karpačio, geltonąja ikra, iš šalia esančio ežero kepta žuvimi bei naminiu sūrio pyragu, buvome sužavėti ne tik pasakiška Laplandijos gamta, bet ir jų tradicine virtuve.
Antrąją dieną lankėmės Laplandijos gamtos centre, kur pažiūrėję filmą apie gyvenimą prie Vayla upės, skiriančios Suomiją ir Švediją, susipažino su centre veikiančiu muziejumi bei eksponuojamomis suomių rankdarbių parodomis. Po informatyvaus ryto keliautojai apsilankė Karila Navettagallery galerijoje, kurią savo tėvų namuose miškuose įkūrė lėlininkė Lea Kaulanen. Moteris savo malonumui gamina lėles, kurios įkūnija Laplandijos miškų dvasias, jas eksponuoja įvairiose galerijuose bei kartais rengia mini spektaklius. Pasigrožėję nuostabiomis lėlėmis ir pavaišinti Lea vyro gaminta tradicine suomių elnienos sriuba, nukeliavome į greta esančią Enontekio savivaldybę, kurioje mūsų laukė prezentacija apie pačioje Suomijos šiaurėje gyvenančią etninę grupę samius.
Elniai su navigacija
Samiai nuo seno verčiasi elnių auginimo verslu – tai netasiejama jų kultūros, gyvenimo būdo dalis. Šiai dienai samių edukacijos institutas stengiasi atgaivinti ir tęsti šią gražią tradiciją, apjungiant samių žmones ne tik šiaurinėje Suomijos dalyje, bet ir tuos, kurie gyvena Kanadoje ir Rusijoje. Jei anksčiau samiai elnius išgindavo ir grįždavo namo tik po kelių savaičių, tai dabar beveik kiekvienas augintojas turi specialius elniams skirtus navigacijos antkaklius, kuriuos prisegus elniams ant kaklo, kompiuterio ekrane gali matyti, kurioje vietoje ganosi tavo banda. Tokia šiuolaikiška ganymo piemonė kainuoja apie 600 eurus. Tiesa, jei paklaustumėte elnių augintojo, kiek elnių jis turi, dažniausiai išgirstumėte atsakymą – daug. Tai tas pats, jei klaustumėte žmogaus, kiek pinigų jis turi savo banko sąskaitoje.
Ledinės skulptūros ir šamanas
Jau pristatymo metu nekantravome keliauti į minusinę 18 laipsnių temperatūrą, kadangi ten laukė itin žiemiška pramoga – ledo skulptūrų gaminimas. Vienas iš projekto dalyvių Jaakko Paajanen demonstravo, kaip iš kelis šimtus kilogramų sveriančio ledo luito gimsta gražiausi meno kūriniai. Kiekvienas mūsų grupės keliautojas turėjo galimybę prisidėti prie ledo skultūros gaminimo. Po keliasdešimt minučių grožėjomės pačių sukurtu lediniu meškučiu ir moterimi. Vakarop sniego pusnimis užversto miško keliuku žingsniavome į šamano Jari Rossi jurtą. Laužo šviesoje klausėmės šamano legendos apie Šiaurės pašvaistę bei buvome užburti šiaurietiška magija. Įspūdingos dienos pabaigoje įsikūrėme Sarkijarven majat mediniuose nameliuose, vakarieniavome projekto dalyvės Tarja Veisto restorane, kur tradiciškai vaišinomės elniena ir lašiša. Po sočios vakarienės ir Tarja verslo pristatymo turėjome galimybę išbandyti tradicinę suomišką pirtį su maudynėmis eketėje.
Poledinė žūklė ir burtai
Kitos dienos rytą pradėjome ant Jerisjarvi ežero, iš ledinio vandens tinklais traukdami sykas. Žvejybos organizatorius Jari pasakojo, jog šiuo amatu, kaip ir medžiokle bei elnių auginimu nuo seno vertėsi Laplandijoje gyvenantys samiai. Tądien grupei labai pasisekė, nes šaldami ant ežero ledo pasitikome pirmąją po šešių savaičių pasirodžiusią saulę. Natūralus gamtos grožis bei išrūkytų žuvų skonis bent trumpam leido pamiršti nušalusias nosis ir – 20 laipsnių temperatūrą. Popietę praleidome projekto dalyvių Reijo Reakallio ir Maria Grandell galerijoje. Buvome maloniai nustebinti, jog galerijoje ne tik eksponuojami apie 40 metų tapančio Reijo visoje Suomijoje žymūs paveikslai, bet taip pat čia galima likti nakvynės, mokytis tapyti, laisvai bendrauti su galerijos savininkais. Apžiūrėję meno kūrinius bei pasidžiaugę kelionės dalyvės Renatos Joknienės ir Reijo duetu atliktos dainos iškeliavome į Hethe žirgyną. Projekto dalyvė ir žirgyno savininkė Heli Kaukonen paruošė roges, pakinkė arklius, ir ilgai netrukę leidomės į kelionę apipustytais miško keliais. Sugrįžę atgal į žirgyną, visi keliauninkai šildėsi prie laužo ugnies ir klausėsi savo lemties, kurią iš dešinės rankos būrė Heli – pasak vietinių, ši moteris turi raganiškų galių. Smagu pasidžiaugti, jog visiems mūsų grupės dalyviams raganiškos pranašystės buvo geros – vieniems reikia labiau mylėti save, kitiems daugiau dėmesio skirti artimiesiems, imtis naujų projektų ir nebijoti šiek tiek drąsiau žengti į priekį. Aspsidžiaugę geromis prognozėmis, iškeliavome į slidinikų miestelį Levi, kuriame praleidome dvi nemažiau įdomias dienas.
Po miškus – elnių kinkiniais
Sekmadienio rytą pradėjome neabejotinai visiems keliautojams labai patikusia pramoga – pasivažinėjimu elniais. Prieš įsėdimą į roges elnių fermos Ounaskievari savininkės seserys Kristiina Matasaho ir Johanna Hietanen įspėjo, kad prie elnių reikia elgtis ramiai, nes šie pusiau laukiniai gyvūnai yra baikštūs ir reaguoja į kiekvieną judesį. Tam kad elniukai galėtų vežioti turistus, prieš tai su jais dirbama apie trejus metus. Šiltai įsitaisę rogėse ir vėl patraukėme į nenusakomo grožio miškus, tik šįkart tempiami elnių. Grįžę į fermą, patys vedėme elniukus į aptvarus ir maitinome juos kerpėmis. Pietų metu vaišindamiesi kremine lašišos sriuba klausėme Johanna pasakojimo apie keliasdešimt metų besitęsiantį šeimos verslą, turistams siūlomas pramogos: pasivažinėjimą elniais, pietus miške ir susitikimą su Kalėdų seneliu. Dažniausiai šiomis pramogomis naudojasi iš Švedijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos atvykę turistai. Po nepamirštamo pusdienio laisvu metu Levi miestelyje, kuriame gyvena apie šešis tūkstančius gyventojų, galėjome išbandyti savo jėgas prieš mūsų viešbučio langus stūksančioje slidinėjimo trasoje ar tiesiog pasigrožėti miesteliu, o vakarienės metu paskutinį kartą mėgavomės tradiciniu suomių sūriu bei elniena Riihi restorane. Beje, aukščiausios rūšies elnienos kilogramas paruotuvėje kainuoja apie 89 eurus.
Į kalnus - pėsčiomis
Prieš paskutinės kelionės vakarą grupės laukė daugiausia jėgų ir ryžto pareikalavusi pramoga – naktinis žygis pusės kilometro aukščio Levi kalnų viršūnėje, siaučiant pūgoms ir pučiant aštriam šiauriniam vėjui. Nors iš pradžių kopimas kalnais apsiavus sniego batais ir remiantis specialiomis ėjimo lazdomis atrodė kiek gąsdinantis, nukeliavus pusę kelio žygeivių nuotaika gerokai pasitaisė. Kalnuose pastatytoje jurtoje praleista valanda su dainomis bei žygio organizatorės Raija Palossari pasakojimu apie jos verso idėją keliautojus įkvėpė žygiuoti toliau, ir ne veltui. Įbridę į mišką, išvydome tikrą natūralų gamtos meną – sniegu aplipusius ir gyvomis skulptūromis pavirtusius medžius. Nebeliko nė vieno, kuris gailėtųsi kopęs į kalnus. Viena smagiausių kelionės dalių buvo nusileidimas nuo Levi kalnų viršūnės. Nė vienas neturėjome nei slidžių, nei rogučių, tad padrąsinti žygio vadovų žemyn leidomis minkštąja kūno dalimi – kojas pakeli, lazdas į rankas ir smagiai čuoži žemyn. Ši pramoga, ko gero, buvo pati įsimintiniasuia daugumai grupės narių.
Gera patirtis
Paskutinę kelionės dieną lankėmės Levi turizmo centre, kur gavome išsamią informaciją apie vietos savivaldą, miestelyje teikiamas paslaugas turistams ir kitokią mūsų rajono verslininkams, amatininkams ir valdžios atstovams aktualią informaciją. Turizmo verslo atstovai negalėjo patikėti, kad Levi kurortiniame miestelyje yra 23300 lovų turistams (daugiau negu pačiame Helsinkyje), o čia per metus pernakvoja 2,5 milijono turistų. Be to, keliautojai išsakė savo pasiūlymus, kaip būtų galima tobulinti turizmo sektorių ir žavėjosi, jog Laplandijoje šeimos verslas yra vystomas karta iš kartos.
Trakų krašto VVG kartu su partneriais iš Suomijos įgyvendina tarptautinį kultūrinio turizmo projektą (sutarties Nr.4TT-KV-11-1-0001). Įgyvendinant šį tarptautinį projektą, siekiama kelių tikslų. Trakų krašto VVG, atsižvelgusi į projekto koordinatoriaus Suomijos VVG poreikius, šiame projekte pakvietė dalyvauti penkiolika smulkiųjų verslininkų, amatininkų, menininkų, kurių veikla siejasi su kultūriniu turizmu. Projekte dalyvauja: VšĮ Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai, Ąžuolynės pramogų parkas, UAB „Galvok“, UAB „Kiubėtė“, kaimo turizmo sodybos „Riterio krantas“, Bražuolėje „Pas Juozą“ ir Gražinos Ulevičienės sodyba, poilsio centras „Salos”, tautodailininkė Dalia Ališauskienė, Jungtinė kaimų bendruomenė „Užugiriai“, VšĮ „Baltų amatai“, VšĮ Trakų turizmo informacijos centras, Tiltų kaimo bendruomenė, lėlininkė Elona Kazokienė. Vietinis projekto tikslas Trakų krašto VVG – kultūrinio turizmo paslaugų (maitinimo, apgyvendinimo, amatų, rankdarbių, renginių, papročių, tradicijų) stiprinimas ir plėtra, apjungiant vietos veiklos grupių teritorijose veikiančius smulkiuosius verslininkus, menininkus, amatininkus, bendrų programų ir paslaugų paketų kūrimui, išsaugant ir atgaivinant kultūrinį paveldą. Tarptautinis tikslas – Kultūrinio turizmo paslaugų stiprinimas per tarptautinį bendradarbiavimą. Siekiant šio tikslo tikimasi projekto dalyvių mokymosi iš skirtingų Europos kultūrų, teikiamų paslaugų palyginimo tarptautiniu lygiu, grįžtamojo ryšio iš užsienio partnerių, tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo bei stiprinimo, gerosios patirties pritaikymo.
Daugiau nuotraukų galite rasti ČIA
Rūta Girdzijauskaitė, projekto dalyvė
www.trakuvvg.lt
Su projekto dalyviais pasisemti patirties kaip vystomas kulūrinis turizmas, bendradarbiaujant savivaldai, verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms, vyko ir savivaldybės atstovai: mero pavaduotoja Teresa Solovjova, administracijos direktorė Asta Kandratavičienė, bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Irena Karpičienė ir Trakų seniūnijos seniūnas Kęstutis Vilkauskas.
Nustebino ne tik gamta
Tik nusileidus Laplandijos oro uoste Kittila iškart buvo aišku, kad patekome ten, kur sniego žiemą tikrai niekada netrūksta. Apsnigti nameliai, keliai, medžiai – aplink balta, šalta ir labai gražu. Jau pakeliui į pirmąją nakvynės vietą – viešbutyje Yllashumina – mūsų keliautojai stebėjosi ne tik sniego gausa, bet ir įspūdingai atrodančiais apšviestais miškais. O po vakarienės projekto dalyvio Mikko Lipponen restorane Kirsi, kur buvome vaišinami elnienos karpačio, geltonąja ikra, iš šalia esančio ežero kepta žuvimi bei naminiu sūrio pyragu, buvome sužavėti ne tik pasakiška Laplandijos gamta, bet ir jų tradicine virtuve.
Antrąją dieną lankėmės Laplandijos gamtos centre, kur pažiūrėję filmą apie gyvenimą prie Vayla upės, skiriančios Suomiją ir Švediją, susipažino su centre veikiančiu muziejumi bei eksponuojamomis suomių rankdarbių parodomis. Po informatyvaus ryto keliautojai apsilankė Karila Navettagallery galerijoje, kurią savo tėvų namuose miškuose įkūrė lėlininkė Lea Kaulanen. Moteris savo malonumui gamina lėles, kurios įkūnija Laplandijos miškų dvasias, jas eksponuoja įvairiose galerijuose bei kartais rengia mini spektaklius. Pasigrožėję nuostabiomis lėlėmis ir pavaišinti Lea vyro gaminta tradicine suomių elnienos sriuba, nukeliavome į greta esančią Enontekio savivaldybę, kurioje mūsų laukė prezentacija apie pačioje Suomijos šiaurėje gyvenančią etninę grupę samius.
Elniai su navigacija
Samiai nuo seno verčiasi elnių auginimo verslu – tai netasiejama jų kultūros, gyvenimo būdo dalis. Šiai dienai samių edukacijos institutas stengiasi atgaivinti ir tęsti šią gražią tradiciją, apjungiant samių žmones ne tik šiaurinėje Suomijos dalyje, bet ir tuos, kurie gyvena Kanadoje ir Rusijoje. Jei anksčiau samiai elnius išgindavo ir grįždavo namo tik po kelių savaičių, tai dabar beveik kiekvienas augintojas turi specialius elniams skirtus navigacijos antkaklius, kuriuos prisegus elniams ant kaklo, kompiuterio ekrane gali matyti, kurioje vietoje ganosi tavo banda. Tokia šiuolaikiška ganymo piemonė kainuoja apie 600 eurus. Tiesa, jei paklaustumėte elnių augintojo, kiek elnių jis turi, dažniausiai išgirstumėte atsakymą – daug. Tai tas pats, jei klaustumėte žmogaus, kiek pinigų jis turi savo banko sąskaitoje.
Ledinės skulptūros ir šamanas
Jau pristatymo metu nekantravome keliauti į minusinę 18 laipsnių temperatūrą, kadangi ten laukė itin žiemiška pramoga – ledo skulptūrų gaminimas. Vienas iš projekto dalyvių Jaakko Paajanen demonstravo, kaip iš kelis šimtus kilogramų sveriančio ledo luito gimsta gražiausi meno kūriniai. Kiekvienas mūsų grupės keliautojas turėjo galimybę prisidėti prie ledo skultūros gaminimo. Po keliasdešimt minučių grožėjomės pačių sukurtu lediniu meškučiu ir moterimi. Vakarop sniego pusnimis užversto miško keliuku žingsniavome į šamano Jari Rossi jurtą. Laužo šviesoje klausėmės šamano legendos apie Šiaurės pašvaistę bei buvome užburti šiaurietiška magija. Įspūdingos dienos pabaigoje įsikūrėme Sarkijarven majat mediniuose nameliuose, vakarieniavome projekto dalyvės Tarja Veisto restorane, kur tradiciškai vaišinomės elniena ir lašiša. Po sočios vakarienės ir Tarja verslo pristatymo turėjome galimybę išbandyti tradicinę suomišką pirtį su maudynėmis eketėje.
Poledinė žūklė ir burtai
Kitos dienos rytą pradėjome ant Jerisjarvi ežero, iš ledinio vandens tinklais traukdami sykas. Žvejybos organizatorius Jari pasakojo, jog šiuo amatu, kaip ir medžiokle bei elnių auginimu nuo seno vertėsi Laplandijoje gyvenantys samiai. Tądien grupei labai pasisekė, nes šaldami ant ežero ledo pasitikome pirmąją po šešių savaičių pasirodžiusią saulę. Natūralus gamtos grožis bei išrūkytų žuvų skonis bent trumpam leido pamiršti nušalusias nosis ir – 20 laipsnių temperatūrą. Popietę praleidome projekto dalyvių Reijo Reakallio ir Maria Grandell galerijoje. Buvome maloniai nustebinti, jog galerijoje ne tik eksponuojami apie 40 metų tapančio Reijo visoje Suomijoje žymūs paveikslai, bet taip pat čia galima likti nakvynės, mokytis tapyti, laisvai bendrauti su galerijos savininkais. Apžiūrėję meno kūrinius bei pasidžiaugę kelionės dalyvės Renatos Joknienės ir Reijo duetu atliktos dainos iškeliavome į Hethe žirgyną. Projekto dalyvė ir žirgyno savininkė Heli Kaukonen paruošė roges, pakinkė arklius, ir ilgai netrukę leidomės į kelionę apipustytais miško keliais. Sugrįžę atgal į žirgyną, visi keliauninkai šildėsi prie laužo ugnies ir klausėsi savo lemties, kurią iš dešinės rankos būrė Heli – pasak vietinių, ši moteris turi raganiškų galių. Smagu pasidžiaugti, jog visiems mūsų grupės dalyviams raganiškos pranašystės buvo geros – vieniems reikia labiau mylėti save, kitiems daugiau dėmesio skirti artimiesiems, imtis naujų projektų ir nebijoti šiek tiek drąsiau žengti į priekį. Aspsidžiaugę geromis prognozėmis, iškeliavome į slidinikų miestelį Levi, kuriame praleidome dvi nemažiau įdomias dienas.
Po miškus – elnių kinkiniais
Sekmadienio rytą pradėjome neabejotinai visiems keliautojams labai patikusia pramoga – pasivažinėjimu elniais. Prieš įsėdimą į roges elnių fermos Ounaskievari savininkės seserys Kristiina Matasaho ir Johanna Hietanen įspėjo, kad prie elnių reikia elgtis ramiai, nes šie pusiau laukiniai gyvūnai yra baikštūs ir reaguoja į kiekvieną judesį. Tam kad elniukai galėtų vežioti turistus, prieš tai su jais dirbama apie trejus metus. Šiltai įsitaisę rogėse ir vėl patraukėme į nenusakomo grožio miškus, tik šįkart tempiami elnių. Grįžę į fermą, patys vedėme elniukus į aptvarus ir maitinome juos kerpėmis. Pietų metu vaišindamiesi kremine lašišos sriuba klausėme Johanna pasakojimo apie keliasdešimt metų besitęsiantį šeimos verslą, turistams siūlomas pramogos: pasivažinėjimą elniais, pietus miške ir susitikimą su Kalėdų seneliu. Dažniausiai šiomis pramogomis naudojasi iš Švedijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos atvykę turistai. Po nepamirštamo pusdienio laisvu metu Levi miestelyje, kuriame gyvena apie šešis tūkstančius gyventojų, galėjome išbandyti savo jėgas prieš mūsų viešbučio langus stūksančioje slidinėjimo trasoje ar tiesiog pasigrožėti miesteliu, o vakarienės metu paskutinį kartą mėgavomės tradiciniu suomių sūriu bei elniena Riihi restorane. Beje, aukščiausios rūšies elnienos kilogramas paruotuvėje kainuoja apie 89 eurus.
Į kalnus - pėsčiomis
Prieš paskutinės kelionės vakarą grupės laukė daugiausia jėgų ir ryžto pareikalavusi pramoga – naktinis žygis pusės kilometro aukščio Levi kalnų viršūnėje, siaučiant pūgoms ir pučiant aštriam šiauriniam vėjui. Nors iš pradžių kopimas kalnais apsiavus sniego batais ir remiantis specialiomis ėjimo lazdomis atrodė kiek gąsdinantis, nukeliavus pusę kelio žygeivių nuotaika gerokai pasitaisė. Kalnuose pastatytoje jurtoje praleista valanda su dainomis bei žygio organizatorės Raija Palossari pasakojimu apie jos verso idėją keliautojus įkvėpė žygiuoti toliau, ir ne veltui. Įbridę į mišką, išvydome tikrą natūralų gamtos meną – sniegu aplipusius ir gyvomis skulptūromis pavirtusius medžius. Nebeliko nė vieno, kuris gailėtųsi kopęs į kalnus. Viena smagiausių kelionės dalių buvo nusileidimas nuo Levi kalnų viršūnės. Nė vienas neturėjome nei slidžių, nei rogučių, tad padrąsinti žygio vadovų žemyn leidomis minkštąja kūno dalimi – kojas pakeli, lazdas į rankas ir smagiai čuoži žemyn. Ši pramoga, ko gero, buvo pati įsimintiniasuia daugumai grupės narių.
Gera patirtis
Paskutinę kelionės dieną lankėmės Levi turizmo centre, kur gavome išsamią informaciją apie vietos savivaldą, miestelyje teikiamas paslaugas turistams ir kitokią mūsų rajono verslininkams, amatininkams ir valdžios atstovams aktualią informaciją. Turizmo verslo atstovai negalėjo patikėti, kad Levi kurortiniame miestelyje yra 23300 lovų turistams (daugiau negu pačiame Helsinkyje), o čia per metus pernakvoja 2,5 milijono turistų. Be to, keliautojai išsakė savo pasiūlymus, kaip būtų galima tobulinti turizmo sektorių ir žavėjosi, jog Laplandijoje šeimos verslas yra vystomas karta iš kartos.
Trakų krašto VVG kartu su partneriais iš Suomijos įgyvendina tarptautinį kultūrinio turizmo projektą (sutarties Nr.4TT-KV-11-1-0001). Įgyvendinant šį tarptautinį projektą, siekiama kelių tikslų. Trakų krašto VVG, atsižvelgusi į projekto koordinatoriaus Suomijos VVG poreikius, šiame projekte pakvietė dalyvauti penkiolika smulkiųjų verslininkų, amatininkų, menininkų, kurių veikla siejasi su kultūriniu turizmu. Projekte dalyvauja: VšĮ Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai, Ąžuolynės pramogų parkas, UAB „Galvok“, UAB „Kiubėtė“, kaimo turizmo sodybos „Riterio krantas“, Bražuolėje „Pas Juozą“ ir Gražinos Ulevičienės sodyba, poilsio centras „Salos”, tautodailininkė Dalia Ališauskienė, Jungtinė kaimų bendruomenė „Užugiriai“, VšĮ „Baltų amatai“, VšĮ Trakų turizmo informacijos centras, Tiltų kaimo bendruomenė, lėlininkė Elona Kazokienė. Vietinis projekto tikslas Trakų krašto VVG – kultūrinio turizmo paslaugų (maitinimo, apgyvendinimo, amatų, rankdarbių, renginių, papročių, tradicijų) stiprinimas ir plėtra, apjungiant vietos veiklos grupių teritorijose veikiančius smulkiuosius verslininkus, menininkus, amatininkus, bendrų programų ir paslaugų paketų kūrimui, išsaugant ir atgaivinant kultūrinį paveldą. Tarptautinis tikslas – Kultūrinio turizmo paslaugų stiprinimas per tarptautinį bendradarbiavimą. Siekiant šio tikslo tikimasi projekto dalyvių mokymosi iš skirtingų Europos kultūrų, teikiamų paslaugų palyginimo tarptautiniu lygiu, grįžtamojo ryšio iš užsienio partnerių, tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo bei stiprinimo, gerosios patirties pritaikymo.
Daugiau nuotraukų galite rasti ČIA
Rūta Girdzijauskaitė, projekto dalyvė
www.trakuvvg.lt
Griežtai draudžiama Trakietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Trakietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Trakietis.lt nuorodą.
Kraunama...
