Kadaise Franciso Fukuyamos esė „Istorijos pabaiga“ sukrėtė pasaulį. O ką autorius apie tai mano po dvidešimties metų? Į tai jis atsakė straipsnyje rugpjūtį išspausdintame specialiame savaitraščio „Newsweek“ numeryje.

Baracko Obamos administracijos vadovas Rahmas Emanuelis neva yra pasakęs, kad niekada nereikėtų praleisti krizės. Nors ir nederėtų taip lengvabūdiškai kalbėti apie ūkio nuosmukį, dėl kurio milijonai žmonių neteko darbo, R.Emanuelis yra teisus, teigdamas, kad vadovai dažniausiai nesugeba priimti sunkių sprendimų, nebent juos priverčia neišvengiami pavojai. Per Volstrito krizės įkarštį pavojus slypėjo visur: visame pasaulyje stingo kredito rinkos, bendrovės negavo kreditų, kad galėtų sumokėti darbuotojams ir tiekėjams, žaibiškai smuko akcijų kursai. Krizė, prasidėjusi antrinėje JAV nekilnojamojo turto rinkoje, greitai išplito po didžiausius Volstrito investicinius bankus, o iš jų - po visą pasaulį. 2008-ųjų ketvirtą ketvirtį pasaulinės ekonomikos augimas staiga pasuko priešinga linkme, o didinga globalizacijos sistema susiūbavo. Britų dienraštis „The Financial Times“ net paskelbė seriją straipsnių su rubrika „Kapitalizmo ateitis“, tarsi visi pasaulinės sistemos pamatai būtų ėmę klibėti.

Tačiau nors tuo metu kilo daugybė pavojų, drauge atsivėrė ir puikių galimybių. Vienas didžiausių investicinių bankų „Lehman Brothers“ ir draudimo milžinė AIG žlugo per patį JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštį, tuo atverdami B.Obamai kelią į Baltuosius rūmus. Krizė atskleidė daugybę Amerikos įsisenėjusių struktūrinių problemų, įskaitant nestabiliai aukštą, skolų palaikomą vartojimą, nefinansuotus ilgalaikių pašalpų įsipareigojimus, neaugančias viduriniosios klasės pajamas bei prastai reguliuojamą finansinį sektorių, pavertusį Volstritą milžinišku kazino.

Naujasis prezidentas ir demokratai žadėjo kitokią politiką: ryžtingai užbaigti Ronaldo Reagano erą ir atkurti pašlijusius JAV santykius su likusiu pasauliu. Manyta, kad laimėjęs rinkimus B.Obama elgsis kaip Franklinas D.Rooseveltas, kuris į valdžią atėjo per Didžiąją depresiją ir paskelbė „Naująjį kursą“ šaliai pertvarkyti.

Tačiau po pirmųjų B.Obamos metų pavojaus nebeliko, o kartu ir noro pertvarkyti šalį. Stebėtina, kaip mažai prieškrizinis pasaulis pasikeitė. Skubiai pertvarkius Federalinio rezervo banko ir iždo politiką pavyko išvengti krizės peraugimo į 1930 metų tipo krachą. Nors nedarbo lygis liko nepakeliamai aukštas, gausu atsigavimo ženklų, o vartotojai ir įmonės atgauna pasitikėjimą. Kitoms valstybėms pasisekė dar geriau - Kinija, Pietų Korėja, Brazilija ir kitos šalys neatsidžiaugia puikiu eksporto šuoliu.

Tačiau ploti dar ne laikas. Net geros naujienos ne visada būna visiškai geros. Jei taip greitai pasireiškė atsigavimas, krizė buvo nepakankamai bloga, nes neprivertė JAV ir viso pasaulio imtis ilgalaikių sprendimų, kurių verkiant reikėjo. Liūdna, bet dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad žmonės įsisenėjusį požiūrį ir įpročius keičia tik labai skaudžiomis aplinkybėmis.