Dažnas iš mūsų paskutinėmis atostogų dienomis niūriai pamąstome, kad netrukus teks vėl pasinerti į kasdienių darbų sūkurį ir vien nuo tos minties nugara nubėga šiurpuliukai.

„Dažnai atostogų metas kaip dykumos miražas – vis kažkur priekyje, o kai prieini - nepastebimai prapuola. Vėl sunku sugrįžti prie kasdieninės darbų rutinos – tos varginančios kelionės pėsčiomis su toli, jau už nugaros pasilikusiu, ar vėl tik priekyje viliojančiu poilsio, atokvėpio miražu – oaze, kur numalšinam emocinį troškulį, „sudrėkinam“ savo sielas, „pakraunam“ vidinius energijos rezervuarus“, – sakė psichologė Rugilė Vilkišė.

Dažnai atostogų pradžioje jaučiamas diskomfortas dėl to, kad nelieka įprasto skubėjimo, griūva rutina.Psichologės teigimu, „perjungti“ darbo ir poilsio režimą gali būti dvejopai sunku – kartais nemokame atsipalaiduoti ir jau ilsėtis, kai ateina tam skirtas metas, o kai pagaliau pilnai įsitraukiam į atostogų patirtį, sunkiai, klampiai, nenoriai ir melancholiškai žvalgydamiesi per petį grįžtame prie darbų.

„Sunku tuomet, kai kažkur prarandame savo gyvenimo vientisumą, kai savo asmeninį pasaulį skirstome dalimis, kai patirtį spalviname vien juoda/balta, ir čia viena jų, kaip taisyklė, daug patrauklesnė, nei kita, vienos mes ilgimės, kitą galbūt kartais tenka kentėti. Todėl atostogų metas ir darbai – kaip dvi mūsų gyvenimo priešybės, nelygu kuri kažkam atrodo patrauklesnė“,– kalbėjo psichologė.

Daug lemia emocinis nusiteikimas, kaip jaučiamės ruošdamiesi palepinti save ar ketindami pasinerti į darbų verpetą.


Indrė Vainalavičiūtė