Auksinis žiedas ant piršto, pažadas mylėti amžinai ir parašas povedybinės sutarties dokumentuose. Nei civilinė, nei bažnytinė santuoka nenumato visų sutuoktinių gyvenimo tvarkymo aspektų, todėl lietuviai vis dažniau renkasi ikivedybinę arba populiarėjančią povedybinę sutartį.

Populiarios ne tik tarp miestiečių

Centrinės hipotekos įstaigos vedybų sutarčių registro duomenimis, šiemet iki birželio pirmosios dienos – neoficialios vestuvių sezono pradžios – jau buvo įregistruota 110 ikivedybinių ir 238 povedybinės sutartys. Per keletą liepos dienų buvo sudarytos šešerios vedybų sutartys. Daugiausia ikivedybinių sutarčių užfiksuota pernai – 214, o po vestuvių teisiškai apsidrausti nuo tradicinių turto dalybų per pusę panoro 466 sutuoktiniai.

Vedybų sutarčių registro duomenimis, dažniausiai vedybų sutartimi sutuoktiniai siekia pakeisti turto, kuris bus užgyventas santuokos metu, teisinį režimą – susitaria, kieno jis bus nuosavybė. „Sutartimi jie nustato ir sutuoktinių teises bei pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir planuojant išlaidas.

Vedybų sutartis sudaro ir visai jauni, ir vyresnio amžiaus žmonės, gana dažnai jas pasirašo ne pirmąją santuoką sudarantys asmenys.

2002 – 2004 metais vedybų sutartis sudarė daugiausia didmiesčių gyventojai, o 2007 – 2009 metais pastebėjome, kad daugėja sutarčių, kurias įformina mažesniuose miesteliuose ir kaimuose gyvenantys sutuoktiniai“, - sakė vedybų sutarčių registrų skyriaus vedėja Edita Jauniškienė.

Aptaria ne tik turtinius klausimus

Pernai Lietuvoje susituokė 20 542 poros – pasak E. Jauniškienės, palyginus šį skaičių su sudaromų ikivedybinių sutarčių skaičiumi, jos dar nėra itin populiarios, nes esamo ar būsimo turto valdymo taisykles prieš vestuves aptaria tik viena pora iš šimto. Kur kas dažniau žmonės pasirašo povedybines sutartis – vieni tai padaro praėjus vos porai dienų po santuokos, kiti – po keliolikos bendro gyvenimo metų.

„Dalis sutuoktinių povedybines sutartis pasirašo pirmaisiais bendro gyvenimo metais, neretai iš karto po santuokos registravimo, kiti tai padaro kartu išgyvenę 15 – 25 metus. Vedybinių sutarčių registre yra sutarčių, sudarytų net po 44 metų bendro gyvenimo santuokoje“, - populiarėjančią tendenciją apsidrausti povedybine sutartimi pastebėjo E. Jauniškienė.

Dažniausiai lietuviai aptaria su turtu susijusius klausimus, bet daugėja ir į sutartis įtraukiamų vaikų išlaikymo, jų mokslų finansavimo punktų. Tiesa, įrašyti, kiek kartų per dieną vienas kitam sutuoktiniai privalo pasakyti „myliu“, vargu ar pavyks – vedybų sutartyje negalima minėti moralės normoms ar viešajai tvarkai prieštaraujančių, sutuoktinių asmeninius netgurtinius santykius apibrėžiančių, jų pareigas vaikams keičiančių dalykų.

Apsaugo nuo šeimos bankroto?

„Kaip teigiama Civiliniame kodekse, vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium. Ji gali būti sudaryta ikki santuokos įregistravimo arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo“, - aiškino Teisingumo ministerijos viešųjų ryšių skyriaus vedėja Rūta Spulginaitė.

Pastaraisiais metais apie ikivedybines ir povedybines sutartis itin dažnai diskutuoja vestuvėms besiruošiančios interneto forumų dalyvės. „Vedybinė sutartis reikalinga tik tiems, kas iki vedybų turėjo turto. O jei tuokiasi du pliki, basi jaunikaičiai, tai ką jie toje vedybų sutartyje aptars? Kaip dalintis nutrintus džinsus? Mes su vyru susituokėme neturėdami didelės vertės turto. Kartu užgyvenome namą, sklypą ir kita. Skyrybų atveju viską dalinsimės pusiau. Manau, kad tai sąžininga, nes viską užsidirbome abu“.

“Nereikia manyti, kad tokia sutartis skirta aptarti tik skyrybų atvejį ir/ar turto dalijimąsi, tai gali būti startis, numatanti, kaip spręsti vaikų mokslo ar auklejimo klausimus, ar nurodanti kiekvieno indėlį į šeimos iždą“.

„Mano būsimas vyras yra gydytojas, gyvensime ne Lietuoje, tai jeigu (tfu tfu tfu) jis netyčia neišgydytų kokio žmogiuko ir tas jį paduotų į teismą, prisiteistų didžiausią kompensaciją, kuri būtų išieškoma iš asmeninio turto, - tai ir mano užgyventas turtas nueitų jo skoloms padengti. Čia kaip ir bet kokiame biznyje, nuo bankroto niekas nėra apsaugotas, o vedybinė sutartis galėtų apsaugoti nuo visiško šeimos finansų kracho“. Tokios nuomonės, išsakytos viename interneto forume 2008 – 2009 metais, kai buvo pats ikivedybinių ir povedybinių sutarčių sudarinėjimo bumas, rodo, kad lietuvių požiūris į jų sudarymą ir naudą keičiasi.